„Jei tik...“ spąstai

Knygų autorė Betė Mahalik rašo: „Neretai pagauname save sakant: mano gyvenimas būtų tobulas, jei turėčiau kitokį darbą (namą, mašiną, nosį, sutuoktinį, banko sąskaitą ir pan.). Arba jei būčiau kaip viena ar kita garsenybė, kurios pasaulis atrodo sutvarkytas ir nepriekaištingas. Ką gi, šią savaitę stabtelėjau ir lioviausi kartojusi „Mano gyvenimas būtų tobulas, jei tik…“. Atėjo metas keisti plokštelę. Nuo šiol sakau: „Mano gyvenimas idealus, turiu viską, ko reikia.“ Koks skirtumas?

1) Aiškiai įsisąmoninu savo padėtį ir gyvenu dabartyje.

2) Kyla dėkingumas.

3) Imuosi veiksmo ir darau, ką šiuo metu galiu padaryti, siekdama pokyčių.

Įkliuvę į „Mano gyvenimas būtų tobulas, jei tik…“ spąstus, beregint prarandame ryšį su dabartine savo situacija ir nebeįstengiame išlikti dėkingos širdies. Pagalvok pats: sunku dėkoti už tai, ko neturi. Sudėtinga, jei viskas, už ką galėtum jaustis dėkingas, slypi kažkur neaiškioje ateityje. Apsidairyk aplinkui. Ar turi stogą virš galvos? Ar turi ką valgyti? Ar turi artimųjų ir gerų bičiulių? Tuomet brangink, ką jau turi.“ Galbūt tu sakai: „Tas tai taip, bet vis tiek norisi daugiau pinigų, geresnių santykių, daugiau pakeliauti, sulieknėti, pasiekti daugiau sėkmės ir laimės ir pan.“ Biblijoje skaitome: „Ūkininkai, laukiantys tobulo oro sėjai, taip ir lieka nieko nepasėję“ (Mokytojo 11, 4 NLT). Jei iškeli ultimatumą „tobulybė arba nieko“, greičiausiai liksi išvis nieko nepešęs. Pats faktas, kad „Dievas sutvėrė mus tokius, kokie esame“ (Efeziečiams 2, 10 TLB), reiškia, kad čia, žemėje, kad ir kokie geri būtume, nė vienas nebūsime tobuli. Ir tai nieko baisaus, nes Kristus aprengė mus savo teisumu, Jo dėka esame „tobuli Jame“ (Kolosiečiams 2, 10; K. Burbulio vert.).