„Supermamytės“ (rečiau „supertėvelio“) sindromas

Jei turi vaikų, tavo tikslas neturėtų būti išauginti juos tobulus. Svarbiausia yra perduoti jiems išmintį, kurios prireiks sėkmingam gyvenimui. Vaikų auginimo ir auklėjimo srityje galimi du kraštutinumai: aplaidumas/nepriežiūra arba tėvystės manija. Pastarosios apimti tėvai (vadinamosios „supermamytės“, rečiau „supertėtukai“) kaip apsėsti kontroliuoja vaikus kiekvieną minutę, planuoja kiekvieną akimirką, nepalikdami laiko nei pomėgiams, nei romantikai, nei poilsiui. Tokiems tikriausiai nė pati Motina Teresė netiktų už auklę.

Rūpintis vaikais gerai, bet apšokinėti kiekviename žingsnyje tikrai nereikia. Perlenkta lazda šioje srityje gimdo tris rimtas bėdas: 1) vaikai tampa pagrindiniu objektu, ašimi, aplink kurią sukasi tėvų gyvenimas (o tai nėra naudinga nei vaikams, nei tėvams). Jei sudievinsi savo vaikus ir jie jausis „pasaulio bambomis“, vieną gražią dieną, susidūrę su pasaulio tikrove, jie patirs didžiulį šoką; 2) dėl emocinio ir fizinio nuovargio tėvai neretai patiria „perdegimą“, išsekimą. Kaip baterija laikui bėgant išsieikvoja ir ją būtina įkrauti, taip ir tau reikia „įsikrauti“ fiziškai, emociškai ir dvasiškai. Jei nepasirūpinsi savimi, greitai išeikvosi energiją, ir neigiamas pasekmes pajus visi aplinkiniai; 3) „supertėvystė“ neigiamai veikia santuoką, ypač jei į tai linkusi motina. „Supermamytės“ vyras pradės gailėtis susilaukęs vaikų, mintyse kaltins juos atėmus iš jo sutuoktinę, tuo tarpu žmona vyrą laikys savanaudžiu vien dėl to, kad jis stokoja tokio pat atsidavimo savo vaikams. Žodžiu, tokiu atveju tarp sutuoktinių įvaromas pleištas, kuris galiausiai sužlugdo santuoką. Biblijoje skaitome: Jūsų meilumas [„nuosaikumas; santūrumas“ – kt. vert.] tebūna žinomas visiems (Filipiečiams 4, 5). Nuosaikumas ir pusiausvyra yra būtini sveikam ir laimingam šeimos gyvenimui.

P.S. Kiti skaitiniai tema: šeima ir tėvystė.