Akistata su nuodėmėmis

Kai atsisakai atvirai pripažinti savo nuodėmes ir jas spręsti, tampi labai ryškiu priešo taikiniu. O žiūrėdamas į kitą ir sakydamas: „Jau aš tai tikrai taip nepasielgčiau...“ silpnini savo apsauginį barjerą, saugantį nuo konkrečiai tų dalykų. [...] kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų (1 Korintiečiams 10, 12). Tu niekada nė nepagalvojai, kad gali smarkiai supykti arba užmegzti romaną, arba meluoti viršininkui, arba sukčiauti finansų srityje. Kadangi niekada nemanei, kad galėtum taip pasielgti, nieko nepadarei, kad nuo to apsisaugotum. Kaip žuviai lemta plaukioti, o paukščiui skraidyti, taip žmogui lemta daugiau ar mažiau pasiduoti nuodėmingai prigimčiai. Jei ryžtingai jos nepažabosi, kaip liepia Šventasis Raštas, ji išves tave iš kelio. Paulius rašė: Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera (Romiečiams 1, 28).

Blogiausia, ką Dievas gali padaryti, tai atiduoti tave tavo paties kūniškiems pageidimams ir sakyti: „Elkis, kaip išmanai.“ Tiesiog nuostabu, kaip mes lyginame savo nuodėmes su kitų žmonių nuodėmėmis ir prieiname prie išvados, kad mūsiškės – ne tokios baisios. Biblija sako, kad visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės (Romiečiams 3, 23). Jei mėginsi šokti per prarają, bet apsiskaičiuosi ir tau trupučio pritrūks, kad pasiektum kitą pusę, tai nesvarbu, ar neįveiktas atstumas bus vienas metras ar šimtas metrų, vis tiek krisi giliai ir sunkiai.

Tačiau Geroji Naujiena skelbia, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes. Dar šiandien Jėzus gali atleisti tavo nuodėmes, paskelbti tave teisiu, suteikti jėgų eiti pas jį atgailaujančia širdimi, priimti Jo gailestingumą ir malonę.

P.S. Kiti skaitiniai tema: nuodėmė ir atgaila.