Apie šventumą

Šventumas visuomet turi būti skirtas Viešpačiui, o ne žmonėms. Kai tik stengiamės būti šventi dėl žmonių, viskas išsikreipia. Tai jau nebe šventumas, o tik puikybė ir apsimetinėjimas. Jėzus smerkė fariziejus ne už jų pamaldžius darbus, o dėl to, kad jie juos atlikdavo norėdami padaryti įspūdį kitiems. Jie ne tik sau turėjo susidarę ilgą leistinų ir neleistinų dalykų sąrašą, bet ir akylai sekė, ar aplinkiniai laikosi jų taisyklių, ir duodavo pylos, jei tai nepavykdavo. Kai kurie iš mūsų augome tokiose šeimose ir bažnyčiose, kur būdavo šitaip elgiamasi. Išgirdus žodį „šventas“, mums prieš akis tuojau dingojasi ištįsusi, kaltinanti krikščionio mina ir grūmojantis pirštas. Tačiau tai nėra biblinis šventumas, tai legalizmas! Dievas jo neapkečia, o Biblija pasmerkia. Norėdami suprasti, kas yra tikrasis šventumas, pagalvokite apie užterštumą. Kaip žinote, tai didžiausias kiekvienos ligoninės rūpestis. Kaip žinote, operacinėse nuolatos kruopščiai dezinfekuojami instrumentai, skalbiamos kepuraitės, chalatai, valomos pirštinės, o patalpose palaikoma temperatūra, kurioje nesidaugintų mikrobai. Dvasinėje plotmėje kyla dvasinio užterštumo grėsmė. Tikras šventumas neizoliuoja tavęs nuo pasaulio, o veikiau apgaubia ir saugo nuo dvasinės taršos. Apaštalas Paulius barė korintiečius dėl nederamo jų elgesio prie Viešpaties vakarienės stalo. Jis rašė: „[...] nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria“ (1 Korintiečiams 11, 21). Paulius priekaištauja dėl tokio jų aplaidumo ir priduria: „Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių [mirusių]“ (1 Korintiečiams 11, 30). Koks gi atsakymas? Būkime šventi Viešpačiui!