Apipjaustyta širdis

Senajame Testamente skaitome, kad hebrajų berniukai būdavo apipjaustomi. Apipjaustymas reikšdavo, kad žmogus užmezga su Dievu sandora grįstus santykius. Tos sandoros pagrindu Dievas žadėjo juos saugoti, rodyti jiems kelią ir laiminti. Naujajame Testamente apaštalas Paulius šią apeigą „sudvasina“. Jis rašo: „[...] ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje...“ (Romiečiams 2, 29). Traktuojant dvasine prasme, apipjaustymas reiškia pašalinimą visko, kas gimdo mumyse netikusius motyvus ir veiksmus. Jėzus pasakė: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ (Mato 5, 8). Kai širdis tyra, įstengsi matyti Dievą ten, kur kiti nemato, iš išgirsi Jį, kur kiti negirdi. Žodis tyras gali reikšti neužterštas (taip galima sakyti, pavyzdžiui, apie šaltinio vandenį). Tyra širdis reiškia susitelkimo į save mažinimą ir kūniškos prigimties nukryžiavimą. Skirtumas tarp atleidimo ir apvalymo tas pats, kaip tarp piktžolės nuskynimo ir išrovimo. Atleidimas nutaikytas į nuodėmės „rezultatą“ (jį lengva atpažinti), o apvalymas nutaikytas į nuodėmės „priežastis“, šaknis (jas atpažinti nelengva, nes jos persipina su natūraliais mūsų bruožais ir charakterio trūkumais). Atleidimas ateina tada, kai žmogus išpažįsta nuodėmes, o apvalymas – kai pasilieka ir vaikščioja šviesoje. Biblijoje skaitome: „O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jono 1, 7). Ar be paliovos prašai Dievo atleisti vis tą pačią nuodėmę? Vadinasi, dar nepatyrei, ką reiškia būti iš tikrųjų apvalytam. Tavo širdis turi būti apipjaustyta, o tai Šventosios Dvasios darbas.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.