Ar materialinis palaiminimas virto našta?

Žiulio Verno romane „Paslaptingoji sala“ pasakojama apie penkis vyrukus, sprunkančius iš kalėjimo oro balionu, kurį vėjas tuoj pat pradeda nešti virš vandenyno. Po kurio laiko keliauninkai pastebi, kad balionas grėsmingai leidžiasi žemyn. Kadangi karšto oro nėra iš kur gauti, kad balionas nenukristų, pirmiausia už borto jie pradeda mesti mažiausiai reikalingą balastą – nenoriai lauk sviedžia batus, paltus, net šautuvus. Visų džiaugsmui, balionas kilsteli ir skrenda toliau. Deja, neilgai trukus jie vėl grėsmingai priartėja prie bangų, ir tada jau ima mesti lauk maisto produktus. Kai balionas trečią kartą grasina nukristi, vienas iš keliauninkų pataria visiems prisirišti gondolą laikančiomis virvėmis, o pačią sunkią gondolą šveisti į bangas. Taip jie atsikrato tvirtumos, ant kurios iki tol stovėjo. Praėjus kiek laiko skrajūnai pastebi sausumą. Ilgai nedvejodami visi šoka į bangas ir leidžiasi plaukti link salos. Visi penki gyvi ir sveiki išsigelbėjo, nes suprato, be ko gali gyventi.

Kodėl Jėzus pasakė: [...] nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto? Tai, ką laikome palaiminimu, kartais mums tampa tikra našta, net vargu. Tai, ko šiandien sieki, rytoj gali apkartinti tau gyvenimą. Jėzus pasakė: Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, o visa tai bus jums pridėta (Mato 6, 32–33).