Ar moki prikąsti liežuvį?

Kinų krikščionių lyderis Vočmanas Ny savo knygoje „Normalus krikščionių tarnautojas“ vieną skyrių paskyrė mūsų žodžiams, kalbėjimui: ką sakome ir kaip tai sakome. Jis rašo: „Dėl negebėjimo pažaboti kalbos rimtai pakertamas daugelio krikščionių tarnautojų efektyvumas. Užuot buvę galingi instrumentai Viešpaties tarnystėje, savo patarnavimu jie padaro tik labai nedaug įtakos dėl nuolatinio galios nutekėjimo per beprasmes, tuščias kalbas.“ Paulius rašo: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta...“ Tai reiškia, kad kiekvienas tavo ištartas žodis turėtų būti „gero skonio“. O tavo mina ir balso tonas gali nulemti, ar klausytojas tai priims, ar atmes. Judžinas Petersonas taip perfrazuoja Pauliaus žodžius: „Būkite maloningi, kai kalbate. Pokalbio tikslas – išryškinti kituose tai, kas geriausia, o ne pažeminti ar pašalinti juos“ (Kolosiečiams 4, 6; MSG). Kitoje vietoje Paulius rašo: „[...] kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams“ (Efeziečiams 4, 29). Prieš praverdamas lūpas pasitikrink savo nuostatą. Užduok sau keletą klausimų: koks mano nusiteikimas šią akimirką? Ar tai, ką rengiuosi pasakyti, padės ar įskaudins, patikslins ar sutrikdys, padės geriau pasijusti man ar kitam? Suvokdamas, kad gali prikalbėti netinkamų dalykų, Dovydas meldėsi tokiais žodžiais: „Pastatyk, VIEŠPATIE, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų. Neleisk mano širdžiai nukrypti į pikta…“ (Psalmynas 141, 3–4) Norint būti sėkmingam, neužtenka pasižymėti talentais. Dar reikia mokėti išmintingai kalbėti.