Ar tavo meilė turi išliekančią galią?

Kai žurnaluose skaitome apie garsenybių skyrybas ir pakartotines santuokas ar šiaip mėtymąsi nuo vieno partnerio prie kito, tokie ir panašūs dalykai mums tik primena, kad įmanoma pasižymėti charizma ir neturėti tvirto charakterio, pasižymėti talentu ir nebūti patikimam, turėti įgūdžių be išliekančios galios. Viename mano matytame komikse buvo vaizduojama jungtuvių ceremonija – kunigas ir prieš jį stovintys sužadėtiniai. Kunigas, žiūrintis į nuotaką, sako: „Teisingas atsakymas būtų „Taip“, o ne „Verta pamėginti“, gerbiamoji.“ Meilė tiek santuokoje, tiek bet kuriuose kituose santykiuose reikalauja mūsų nesavanaudiškumo ir pasišventimo. Priešingai populiariai nuomonei, tai nėra natūraliai įgimta ar lengva. Meilė aukojasi ir dėmesį sutelkia į kitą. O tiesa ta, kad visi esame savanaudžiai, visų nagai lenkti į save. Mums menkai rūpi aukotis dėl kitų, nebent būtume stipriai motyvuoti ar už tai būtų gausiai atlyginta. Kaip tik dėl to Biblija moko, kad visų artimų santykių pagrindą turėtų sudaryti pirmiausia asmeninis ir artimas ryšys su Dievu. Apaštalas Jonas rašo: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4, 7–8). Jei tik maldoje paprašysi, Dievas dosniai, negailėdamas būtinai išlies tau į širdį gerą saiką tikros meilės. Jis tai padaro per savo Šventąją Dvasią. Biblijoje skaitome: „[…] Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Romiečiams 5, 5). Mums bręstant tokia meilė auga ir plečiasi. Ji vystosi maitinama. Tikra meilė turi išliekančią vertę ir galią!

P.S. Kiti skaitiniai tema: santykiai ir santuoka.