Asmeninis augimas (1)

Kodėl dvasinis augimas kartais ima ir sustoja? Dvasinis augimas nevyksta, kai:

1) Manome, kad augimas kyla vien tik iš patirties. Įsitikinimas, kad dvasinis augimas ateina tik per patirtį, yra kaip lankininkas, laidantis strėles kur papuola ir manantis, jog lavėja vien dėl to, kad šaudo. Patirtis yra naudinga tik tuo atveju, jei pasimokai iš jos ir pradedi pataikyti į taikinį. Pulitzerio premijos laureatas kompozitorius Džianas Karlo Menoti rašo: „Pragaras prasideda tą dieną, kai Dievas mums labai aiškiai parodo, ko būtume galėję pasiekti. [...] Kai pamatome, kiek dovanų liko nepanaudotų. [...] Kiek visko būtume galėję nuveikti, bet nenuveikėme.“ Žiūrėk, kad gyvenimo gale netektų gailėtis vėjais paleisto laiko ir neišnaudotų galimybių. Naudokis kiekviena Dievo suteikiama proga augti. Nedelsk! Pradėk jau šiandien!

2) Manome, kad augimą skatina vien tik informacija. Ar pažįsti žmogų, kuris atrodo labai protingas, apsiskaitęs, bet gyvenime nėra pasiekęs nieko, kas būtų naudinga Dievui, jam pačiam ar kitiems? Tokie žmonės yra kaip enciklopedijos, prikimštos žinių, bet be naudos gulinčios lentynoje vien dėl to, kad tos žinios niekada nepritaikomos. Didžiausia kliūtis asmeniniam augimui yra ne neišmanymas, o žinojimo iliuzija! Biblijoje skaitome: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai...“ (Jokūbo 1, 22).

3) Darome prielaidą, kad augimas vyksta automatiškai. Kol esame vaikai, augimas vyksta natūraliai. Tuo metu mūsų augimu ir lavėjimu rūpinasi mūsų tėvai, auklėtojai, treneriai, mokytojai. Mes priprantame prie augimo ir mums pradeda atrodyti, kad jis vyksta automatiškai. Bėda ta, kad po mokyklos baigimo jau niekas mūsų reguliariai nebeskatina tobulėti, savo augimu turime rūpintis patys. Augimo kaina gal ir didelė, bet tikrai ne tokia didelė ir baisi, kaip neišmanymo ir užsistovėjimo vienoje vietoje. Tiesa ta, kad jeigu neprisiimsime atsakomybės už savo asmeninį augimą, jis ir nevyks!