Ateik, Viešpaties Dvasia, ir padvelk!

Kai Edeno sode Adomas dar tik buvo nulipdytas, jis atrodė tobulai, tik neturėjo gyvybės, nes Dievo Dvasia dar nebuvo įpūtusi į jo šnerves gyvasties. Tik Dvasiai padvelkus žmogus pradėjo vaikščioti su Dievu, imtis iniciatyvų, įgyvendinti tikslus. Galbūt šiandien sakai: „Man irgi labai reikėtų to, ką Dievas aną dieną įpūtė Adomui.“ Žinok, tu gali tai turėti! Prisimink Ezechielio aprašomą sudžiūvusių kaulų slėnį. Kaulai buvo negyvi ir plačiai išbarstyti. Galbūt tas vaizdelis apibūdina tavo šiandieninį gyvenimą. Tad žinok, kad šiandien tau skamba Geroji Naujiena. Kai Dievas padvelkė savo Dvasia į tuos kaulus, jie atgijo, atsistojo ir tapo dideliu būriu, tikra jėga, į kurią privalu atsižvelgti. Atkreipk dėmesį, kad Dievo Dvasia atėjo „iš keturių vėjų“ arba keturių žemės kampų. Tai reiškia, kad nėra tokio lopinėlio žemėje, kur Dievo Dvasia tavęs nepasiektų. Dievo Dvasiai atėjus į kaulų slėnį, kaulai sugijo, o tai, kas negyva, buvo atgaivinta, prikelta gyvenimui. Tą patį Dievas mielai padarys ir dėl tavęs! Dvasiai padvelkus slėnyje pasigirdo „triukšmas“ ir „barškėjimas“ (Ezechielio 37, 7). Galima sakyti, kad tai standartinė Dievo procedūra: prieš naudodamas tave jis gerokai sukrės ir išstums iš komforto zonos, pakratys tavo gerai patikrintus metodus ir nusistovėjusias idėjas. Braškėdamos, su triukšmu plėsis tavo ribos. Tavo praeitis Viešpačiui – ne bėda, nes Jo akys nukreiptos į tavo ateitį. Todėl dar šiandien ieškok Jo artumo ir melstis: „Padvelk, padvelk į mane savo Dvasia, Dieve. Iš naujo pripildyk mane savo gyvybės, kad įstengčiau mylėti, ką Tu myli, ir daryti, ko panorėsi Tu.“ Dvasiai padvelkus, tikrai neliksi toks, koks buvęs.