Atiduok visą garbę Dievui

Kartą, geniukui snapeliu stuksenant pušį, plykstelėjo žaibas ir perkirto medžio kamieną nuo pat viršaus iki apačios. Geniukas tiesiog negalėjo patikėti savo akimis. Jis kiek atsitraukė, kurį laiką apimtas nuostabos žvelgė į perskeltą medį, paskui nuskrido. Kiek vėliau grįžo drauge su kitais devyniais geniais. Labai didžiuodamasis dūrė į perskeltą pušį ir tarė: „Štai, prašom, ponai. Visai kaip jums ir sakiau!“ O dabar rimtai. Kol tik nepamirši dėkoti Dievui už savo sėkmę ir visą garbę atiduoti Jam vienam, tol Jis tave naudos ir laimins. Biblijoje skaitome: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo...“ (Jokūbo 1, 17). Tai reiškia, kad kiekvienas geras dalykas, kuriuo šiandien džiaugiesi, ir kiekvienas geras dalykas, kurio tau prireiks rytoj, yra Dievo dovana. Apaštalas Paulius rašo: „[...] kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą.“ Danguje nėra puikavimosi ar gyrimosi, vien gyrius ir šlovinimas. Kodėl? Todėl, kad žmogus, visų pirma, negali pasigirti net ir tuo, kaip į tą dangų pateko – visa tai iš Dievo malonės. Lygiai taip pat žmogus negali pasigirti ir tuo, ką nuveikė dar prieš patekdamas dangun – visa tai Dievo pašaukimas. Viešpats sako: „Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam…“ (Izaijo 42, 8). Ir kitoje vietoje: „[...] kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau“ (Izaijo 43, 7). Viešpaties malda baigiasi tokiais žodžiais: „[...] nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė... “ (Mato 6, 13). Ar ilgai šitaip? „... per amžius. Amen.“