Atlaidus Dievas

Psalmininkas rašo: „Padėk man, Dieve. Žemė man svyruoja po kojomis. Išgirsk mano balsą, kai šaukiuosi Tavo pagalbos. Išklausyk mane! Atverk savo ausis mano šauksmams. Jei sudarytum visų blogų darbų sąrašą ir juo remtumeisi, kas išvis išsilaikytų Tavo akivaizdoje? Bet pasirodo, atlaidumas – Tavo papratimas. Už tai tave ir garbinsiu“ (Psalmynas 130, 1–4, MSG vert.). Tačiau atmink: Dievo atleidimas bus nenaudingas, jeigu nesugebėsi priimti jo su tikėjimu, o vėliau atleisti pats sau. Galbūt pasakysi: „Tu nežinai mano praeities. Nežinai, kiek esu prisidirbęs.“ Tą akimirką, kai priimi Dievo teikiamą atleidimą, tavo praeities nelieka. Kas buvo, pražuvo. Tau prieš akis – ateitis. Tačiau svarbu padaryti tris dalykus:

1) Turi suvokti, kad visi klysta. Samsonas klydo su moterimis (žr. Teisėjų 16). Jona klydo bėgdamas nuo Dievo jam skirto pavedimo (žr. Jonos 1, 3). Petras klydo išsižadėdamas Jėzaus (žr. Mato 26, 34). Dievas jiems visiems atleido ir kiekvieną jų panaudojo savo šlovei ir garbei.

2) Tau teks atremti tam tikrus jausmus: apgailestavimą („Ir kam taip pasielgiau? Kodėl tą padariau?“), neviltį („Dariau, ką galėjau. Kodėl man nepavyko? Kodėl nieko nesugebu?“), savigailą („Niekas manęs nemyli.“), emocinį paralyžių („Nuolat kartoju tą pačią klaidą. Mano kaltė per didelė. Kol gyvas iš to neišsivaduosiu.“). Emocijos tau meluoja, netikėk jomis.

3) Suklupęs atsikelk ir eik toliau. Juk nors teisusis septynis kartus parpuola, jis vėl atsikelia... (Patarlių 24, 16). Atkreipk dėmesį, kad teisusis, kaip ir neteisusis, daug kartų puola. Būk kaip ta moteris, kuri pasakė: „Parpuolus niekada nepasilieku tįsoti ant žemės. Būnu arba pakilusi, arba keliuosi.“ Ar tu pasirengęs keltis ir mėginti iš naujo? Jei taip, Dievas tau padės ir lydės kiekviename žingsnyje.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.