Atleisk ir išsivaduok

Kai kas nors mus užgauna, įskaudina, natūrali mūsų reakcija – kirsti atgal ar viltis, kad jie kentės už tai, ką mums padarė. Bet mes, atpirkti Dievo vaikai, žinome, kad tokia reakcija yra netinkama ir neteisinga. Tada ir aptinkame, kad atleisti kitam nepavyksta natūraliai ar lengvai. Čia reikia antgamtinės malonės. O iš kur jos gauti? Maldoje! Jėzus kalbėjo: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“ (Morkaus 11, 25). Pats sulaukęs iš Dievo begalinės malonės suvoki, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik tokią pat malonę parodyti tave įskaudinusiam. Kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad atleidimas – tai sprendimas paleisti į laisvę kalinį ir vėlesnis suvokimas, kad tas kalinys... tai tu pats! Jei turi noro atleisti kitam, džiaukis, nes tai reiškia, kad Šventoji Dvasia tavyje jau atliko pusę darbo. O norėdamas atlikti kitą pusę, nuolankiai melskis: „Tėve, išsižadu troškimo atkeršyti už man padarytą skriaudą. Tu matei tą situaciją dar prieš jai susiklostant, ir iš savo beribės išminties leidai tam įvykti. Tavo Žodis skelbia, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Romiečiams 8, 28). Tad nuo šios akimirkos su Tavo Šventosios Dvasios galia aš atleidžiu savo skriaudėjui. Nebegalvosiu daugiau apie tą situaciją, verčiau mąstysiu apie Tavo Žodį.“ Tokia malda vadinama „atleidimo malda“, bet svarbu suprasti, kad šitaip tu paleidi į laisvę ne tik kitą asmenį, bet ir save. Tampi laisvas priimti Dievo palaiminimą. Štai kodėl taip svarbu atleisti.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.