Atleisk ir judėk pirmyn (1)

Kuo sunkesnis įžeidimas, tuo sunkiau atleisti. Bet reikia, juk niekur nedingsi... Nes tai, ko neatleisi – nedovanosi, nepaleisi – visur teks tampytis su savimi. Neatleistas įžeidimas svarina lyg grandinė ant kaklo. Ar kas nors tave užgavo, įskaudino, apgavo, galbūt apie tave primelavo, iš kur nors išmetė ar kitaip neteisingai pasielgė? O gal esi nusivylęs pats savimi? Galbūt klausi savęs: „Kaip atleisti sau už praeities klaidas ir vėl tapti sėkmingam?“ Kad ir koks būtų tavasis „skaudulys“, svarbu jo nepenėti ir neneigti. Teks dovanoti skriaudą ir mesti ją iš galvos, antraip ji toliau tave kamuos. Kažkas yra pastebėjęs, kad neatleisti – tai lyg sumaišyti nuodų kitam, tada išgerti pačiam, tikintis, kad nuo jų numirs tas kitas. Norint judėti toliau teks „paleisti“ įsižeidimą ar skausmą ir susitaikyti su praeitimi. Jei tik būtų leidęs, prisiminimai apie mirtinai nukankintus krikščionis prieš sutinkant Kristų, būtų sutriuškinę Paulių ir sukliudę jam siekti Dievo skirto pašaukimo. Bet užuot tai leidęs, Paulius rašė: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 3, 13–14). Jėzus apie atleidimo būtinybę pasakė taip: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“ (Morkaus 11, 25). Taigi žodis tau šiandien: atleisk ir judėk pirmyn.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.