Atremti abejones (1)

Kai Jėzus pirmą kartą prisikėlęs pasirodė savo mokiniams, tarp jų nebuvo Tomo. Kaip ir daugeliui mūsų, Tomui neužteko kitų žmonių pasidalintų įspūdžių ir nuomonių – jis turėjo įsitikinti pats. Ir Jėzus tuo pasirūpino. Atkreipk dėmesį, kad Jėzus nebarė ir negėdino Tomo už tai, kad jam kilo dvejonių. Viešpats puikiausiai suprato, kad visi tie klausimai nuoširdūs, kylantys iš atviros, o ne skeptiškos širdies. Žmogus tiesiog ieškojo tiesos. Biblijoje skaitome: „Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ “ (Jono 20, 26–28). Šis pasakojimas mums pateikia mažiausiai dvi reikšmingas pamokas.

1) Tavo dvejonės gali pastūmėti tave į naują tikėjimo lygį. Kai pagrindas slysta iš po kojų, kai skausmas nepakeliamai stiprus, kai įvyksta kas nors sukrečiančio ir tai pažadina dvejones, neneik jų, o pripažink. Dvejonių akimirkos – puikios pamokos, kai atsakymų eini ieškoti tiesiai pas Dievą. Aiškindamasis, kas ir kaip, tu įkopi į naują tikėjimo aukštumą, pasieki naują lygį.

2) Abejonės gali įvesti tave į gilesnius santykius su Jėzumi. Kitų liudijimai pravartūs, bet žmogui pati svarbiausia vis tiek išlieka jo paties patirtis su Viešpačiu. Ir tu jos turi! Kadaise Tomas dvejojo Jėzumi, bet galiausiai buvo tiek įsitikinęs, kad mirė dėl Jo kankinio mirtimi. Pagalvok apie tai!