Atremti abejones (2)

Kai kurie tikintieji krikščionybės žinią įkiša į dėžę su dideliu užrašu: „Nieko neklausinėk. Nieko nepasakok.“ Ar kada nors jauteisi taip, lyg tau reikėtų leidimo verkti dėl artimojo netekties? Ar kada nors buvo baisu pripažinti, kad dėl ko nors nesi tikras? Pasakojimas apie dvejojantį Tomą moko mus, kad abejoti – ne tik naudinga, bet kartais ir būtina! Jei niekada nedvejosi, tai ir neaugsi. Tuomet tave tenkins kitų atrasti atsakymai, kurie daugeliu atvejų iki galo neatsakys į asmeniškai tau kilusius klausimus. Klausimas: ar koks nors „gera linkintis“ religingas žmogus prirėmė tave prie sienos ir mėgino įtikinti, kad tavo klausimai ir dvejojimai – papiktinimas Kristui? Jei taip, metas iš naujo įsiklausyti į švelnius žodžius To, kuris apie tavo baimes ir abejones žino net geriau nei tu pats. O Jis sako: „Ramybė tau. Pažiūrėk į mano rankas ir kojas. Žvelk tikėjimo akimis ir patikėk. Palaimintas tu, kai tiki nepaisydamas abejonių.“ Nieko blogo ir visiškai normalu melstis „Tomo malda“: „Viešpatie, visai kaip Tomą mane irgi kamuoja dvejonės. Ne viskas mano gyvenime eina kaip per sviestą. Ačiū, kad priimi mane su visais mano sunkumais ir neignoruoji mano klausinėjimų. Tomas galiausiai buvo įtikintas ir galėjo tarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Ačiū, kad esi man kantrus, kol ieškau savo vietos gyvenime.“ Taigi kaip įveikti dvejones? Kaip Tomas! Nuoširdžiai kelk jas į paviršių, nešk pas Jėzų ir auk dvasiškai.

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.