Atsakymai į didžiuosius klausimus (1)

Argi kančia neįrodo, kad nėra jokio mylinčio, gero Dievo? Adomui buvo duota pasirinkti: paklusti arba nepaklusti Dievui. Žmogus pasirinko neklusnumą, todėl Dievas tarė: „[…] ¬ tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas“ (Pradžios 3, 17). Kančia, mirtis, ligos – tai vis nuopuolio pasekmės. Kokia daugybė žmonių šiandien serga vėžiu, Alzheimerio liga, išsėtine skleroze, širdies ligomis, emfizema, Parkinsono liga ir kitomis sunkiomis, kamuojančiomis ligomis. Ar Dievas jas įpūtė žmogui kartu su gyvybės kvėptelėjimu? Liūdna, bet daugybė žmonių dėl kančios atmeta bet kokią mintį apie Dievą, kai jos egzistavimas iš tikrųjų turėtų būti mūsų tikėjimo Juo priežastis ir pamatas. Kai pačioje pradžioje Dievas sukūrė žmones, jie gyveno tobulame pasaulyje be kentėjimo. Gyvenimas, paprastai tariant, tuo metu buvo dangus žemėje. Bet po nuopuolio, nuodėmei prasiskverbus į pasaulį, kartu su ja atsėlino mirtis ir įvairūs vargai. Tai kur ieškoti atsakymo? Biblijoje skaitome: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad jo akivaizdoje būtumėte rasti nesutepti, nepeiktini ir taikingi“ (2 Petro 3, 13–14). Kančios kulminacija buvo pasiekta ant Kryžiaus, kai Kristus prieš pat mirtį sušuko: „Atlikta!“ Tie žodžiai reiškia, kad už viską sumokėta. Mūsų atpirkimas atliktas. Kai priimi Jėzų kaip savo Gelbėtoją, po mirties keliausi dangun, gyvensi naujoje, šlovingoje žemėje be nuodėmės ir kančios. Biblijoje skaitome: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Korintiečiams 2, 9). Jei dar nesi tuo tikras, verčiau pradėk kliautis Jėzumi.