Atsimink užmirštuosius

Naujojo Testamento laikais visuomenė neturėjo jokios socialinės rūpybos sistemos. Todėl apaštalas Jokūbas ir rašė: Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse, yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis... (Jokūbo 1, 27). Galbūt tokia tarnystė – kaip tik tai, ko ieškai! Vienintelė kvalifikacija, kokios šiuo atveju reikėtų, tai prisiminti, ką reiškia būti paliktam „už borto“, lašelio gailestingumo ir noro ką nors nuveikti. Viena moteris, netekusi vyro, parašė laišką, pavadintą „Našlystės istorija“: „Iš pradžių apima sąstingis, vėliau reikia išsijudinti, nes būtina nuveikti milijoną dalykų, pasirašinėti įvairius su artimojo mirtimi susijusius dokumentus, kurie vis plaukia ir kuriems, regis, nebus galo. Bičiuliai labai dėmesingi, rūpestį ir paramą rodo giminaičiai. Galva užimta įvairiais reikalais. Užtat naktį sielvartingai daužai tuščiąją lovos pusę. Galiausiai užsimerki, sukandi dantis ir išmeti jo šepetuką į šiukšlių dėžę. Lauk švysteli ir senus darbinius batus, kuriuos parsinešei iš ligoninės plastikiniame maišelyje. Atidarai ir ištuštini drabužių spintą, viską išdaliji. Širdį varsto neapsakoma gėla. Kiekvienas vyro kostiumas primena apie kokią ypatingą vietą, progą ir kartu praleistą laiką. Praeina metai. Tu gyveni, kaip gyvenusi. Stengiesi iš paskutiniųjų. Ir štai sulauki smūgio! Tavo bičiuliai švenčia kieno nors gimtadienį. Į šventę pakviečiamos poros, o tu – ne, nes būtum lyg šuniui penkta koja. O kai kurios žmonos net žiūri į tave įtariai, laiko tam tikra grėsme. Meldžiu, nepamirškite mūsų. Nesielkite su mumis kaip su bereikalingu balastu. Juk tokioje padėtyje atsidūrėme ne savo noru. Mums ir toliau reikalingi draugai. Pasirašo, Užmirštoji.“ Pagalvok, kokią įtaką šiandien galėtum padaryti gyvenime tų žmonių, kuriuos visuomenė pamiršo ir išstūmė į paraštes.