Atsipūsk!

Kodėl Jėzus skirdavo laiko poilsiui? Kai imdavosi darbo, jį atlikti norėdavo kuo geriau. Viešpats nori, kad suprastum: jei pats nepadarysi atokvėpio pertraukėlės, niekas kitas tau neskubės jos duoti. Viešpats nori, kad savo bėgimą ištvertum iki galo, nes prieš akis maratonas, o ne sprintas. Pirmoji iš kliūčių, kurią teks įveikti gyvenimo kelyje, yra kaltė. Darboholikai dažnai kenčia šį jausmą. Vos atrandame laisvą minutėlę, tuoj pradeda graužti kaltė: „Dar nepadariau ir to, ir ano.“ Jėzus į gyvenimą žiūrėjo visai kitaip. O jis [Jėzus] tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą (Mato 6, 31–32). Nėra laiko normaliai pavalgyti, per daug žmonių ateina ir išeina, nėra laiko pasirūpinti savimi – ar toks šiandien tavo gyvenimas? Kai kas sako, kad mieliau perdegs negu trūnys ir sutrūnys. Tačiau tas patarimas prastas ir nepagrįstas Šventuoju Raštu. Vykdydamas Dievo valią žmogus neperdega! Jėzus sako: Mano jungas švelnus, mano našta lengva (Mato 11, 30). Taip pasakyti Jis galėjo dėl to, kad Jo darbotvarkę diktavo ne žmonės, o Tėvas danguje. Psalmininkas sako: [...] jis [Viešpats] mane guldo... (Psalmynas 23, 2). Ką mieliau rinktumeisi – savo noru eiti į parką ar būti jėga paguldytas į ligoninę? Paprastai Dievas žmogaus į ligoninę ir nenusiunčia, jis ten atsiduria dėl išminties stokos. Šiandien Jėzus ragina tave: „Pailsėk, atsipūsk.“ Jei būsi išmintingas, taip ir pasielgsi.