Aukštink Viešpatį!

Šiandien kviečiame pasigilinti į Viešpaties maldą, atkreipiant dėmesį į du dalykus: malda prasideda žodžiais „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas…“ (Mato 6, 9), o baigiasi „[…] nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen.“ (Mato 6, 13). Dievas nori, kad savo maldas pradėtum ir užbaigtum mąstydamas apie Jį. Kodėl? Todėl, kad susitelkti į Jį kur kas geriau ir naudingiau, nei į ką nors kita. Paaukštinęs kokį nors objektą, gali geriau jį matyti, atidžiau apžiūrėti, aiškiau suprasti. Panašiai nutinka ir tada, kai išaukštiname Dievą – atrandame Jam daugiau vietos savo mintyse, daugiau apie Jį galvojame ir geriau Jį suprantame. Būtent tai vyksta, kai aukštiname (šloviname, garbiname) Jo vardą – savo žvilgsnį nukreipiame nuo savęs į Dievą. Akcentuojame Jį, o ne save. Message Biblijos vertime paskutiniai Viešpaties maldos žodžiai perfrazuojami taip: „Tu esi visavaldis! Tu gali padaryti, ką panorėjęs. Tu visas liepsnoji, skleisdamas grožį! Taip. Taip. Taip.“ (Mato 6, 13). Paprastai tariant, Viešpats visa valdo! Kalbėdamas apie Kristų apaštalas Paulius sako: „Ja [savo galia] jis [Dievas] prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“ (Efeziečiams 1, 20–23). Kai aukštini Viešpatį, savo lūpomis skelbi: „Viešpatie, Tu esi ne tik visos visatos, bet ir mano širdies valdovas!“