Baimės akys (1)

Didžiosios depresijos metais JAV nedarbas siekė net 25 procentus. Žmonių sąskaitos bankuose ištuštėjo, dėl nuosavybės susigrąžinimo daugelis ūkininkų neteko žemės, vien išmaitinti šeimas žmonėms buvo labai sunku. Ir štai tuo juodu istoriniu laikotarpiu prezidentas Franklinas Ruzveltas kreipėsi į tautą tokiais žodžiais: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad bijoti mums reikia nebent tik pačios baimės – konkrečiai neįvardyto, nelogiško, nepagrįsto siaubo, kuris paralyžiuoja bet kokias pastangas atsitraukimą paversti puolimu.“ Daugelis tuo metu nežinojo, kad ir pats prezidentas netrumpai buvo baimės sukaustytas. Ruzveltas gimė privilegijuotoje šeimoje, mokėsi Europoje, vėliau studijavo Harvarde ir Kolumbijos teisės mokykloje. Bet būdamas trisdešimt devynerių sunkiai susirgo poliomielitu ir dėl komplikacijų liko neįgalus. Gydantis jam išsivystė stipri gaisro baimė. Jis bijojo, kad kilus gaisrui dėl savo negalios negalės išsigelbėti. Bet laikui bėgant Ruzveltas tą baimę įveikė. Ir ne tik ją! Pamažu pradėjo valdyti rankas, o vėliau nors ir sunkiai, pasiremdamas, bet vaikščiojo. Jis su trenksmu grįžo į politinę areną – be baimės įveikęs oponentus 1929 metais tapo Niujorko gubernatoriumi, o vėliau ir JAV prezidentu, išlaviravusiu ir išvedusiu tautą į pergalę per Antrąjį pasaulinį karą. Savo memuaruose Ruzveltas rašo apie tai, kaip kreipėsi į Dievą pagalbos, drąsos ir vedimo – ir sulaukė atsakymo. Ar tu šiandien ko nors bijai? Jei taip, remkis pažadu: „Su manimi VIEŠPATS, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?“

P.S. Kiti skaitiniai tema: baimė ir nerimas.