Baimės akys (4)

Kad pagaliau įžengtų į Pažadėtąją žemę, izraelitams teko perbristi patvinusią Jordano upę. Ar jiems buvo baisu? O tau nebūtų? Bet vienintelis kelias į galutinį tikslą vedė kaip tik per tai, kas kėlė baimę! Jei leidiesi baimės užvaldomas, pradedi bijoti vis labiau ir labiau, kol galiausiai užsisuka tam tikras „užburtas ratas“: baimė pakerta taip, kad nebesiimi jokių veiksmų; veiksmų stoka reiškia patirties stoką; patirties stoka reiškia gilėjantį neišmanymą; gilėjantis neišmanymas gimdo baimę. Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių... Galiausiai pasidaro baisu daryti net ir tai, kas būtų tau į naudą. Imtis veiksmo reiškia leistis į nepažintas teritorijas ir nuveikti tai, ko dar nesi mėginęs, – o tai tikrai gali būti baugu! Bet jei pasiduosi savo baimėms, tai ir liksi trypčioti vienoje vietoje, nė trupučio nepajudėjęs pirmyn. Ko nors vengdamas iš baimės daug netenki: negauni jokios naudos ir neįgyji vertingos naujos patirties, kuri tavo gyvenimą padarytų tik geresnį. Toji gyvenimo sritis tau taip ir lieka „nepažinta teritorija“, o tai, kas nepažinta, svetima gimdo dar daugiau baimės, dėl ko darosi dar sunkiau stumtis į priekį ir apskritai ką nors nuveikti. JAV prezidentas Haris Trumanas yra pasakęs tokius žodžius: „Didžiausią grėsmę žmogui kelia paralyžiuojančios dvejonės ir baimės. Toks pavojus kyla tiems, kas apleidžia tikėjimą ir paniekina viltį [...] kas sėja cinizmą, nepasitikėjimą ir kėsinasi uždengti mums akis, kad nepamatytume savo didžiojo šanso kurti gėrį visos žmonijos labui.“ Kaip kažkas yra taikliai pastebėjęs, baimė yra mūsų tamsusis kambarėlis, kuriame išryškėja visi mūsų negatyvai. Baimė mus apiplėšia ir žlugdo. Be to, baimė pakerta mūsų tikėjimą savimi, kitais ir Viešpačiu.

P.S. Galbūt jus sudomins: baimė ir nerimas.