Baimės akys (7)

Per Amerikos revoliuciją XVIII a. ispanai užėmė ir pradėjo kontroliuoti Bahamus. 1783 m. balandžio mėn. Endrius Devo, pulkininkas leitenantas iš Pietų Karolinos, su būriu atsargos kariuomenės kareivių ir keletu Harboro salos vietinių gyventojų, pasitelkę gudrią strategiją, sumanė atsikovoti didžiausią miestą Nasau ir salą. Nors Devo turėjo vos porą šimtų vyrų (lyginant su ispanais, tai buvo niekis), bet po trumpo įsikišimo jie sugebėjo atkovoti ir miestą, ir salą. Kaip jiems tai pavyko? Ispanai iš tolo stebėjo, kaip iš Devo laivo valtelėmis vis plaukia kariai ir užima gynybines pozicijas ant kranto. Tik štai ispanai nežinojo, kad tai buvo vis tie patys vyrai, kurie plaukiojo pirmyn ir atgal: plaukdami į salą jie stovėdavo, o grįždami atgal į laivą atsiguldavo ant valties dugno, kad iš tolo jų nesimatytų. Ispanų pajėgų vadas, pabūgęs, kad neįveiks tokios gausios kariuomenės ir patirs pralaimėjimą, pasidavė be kovos. Pasiduodamas baimei būni įveiktas dar nieko nė nepradėjęs daryti. Baimės apimti žmonės pasilieka ten, kur saugu. O tai liūdna, nes ten, kur saugu, niekaip neatskleisi savo potencialo. Vienoje savo pjesių Šekspyras yra pasakęs taip: „Mūsų abejonės yra tikros išdavikės: jos verčia mus prarasti tai, ką galėtume atrasti, jei tik nejaustume baimės.“ O ką tu galėtum atrasti, jei tik nejaustum baimės? Ko dėl jos netenki? Prieš atsakydamas perskaityk šiuos Dovydo žodžius: „Tuomet mano priešai trauksis, kai tik tavęs šauksiuosi; žinau, kad Dievas užstoja mane.“ (Psalmynas 56, 10). Tikėk, kad Dievas šiandien tavo pusėje. Ženk žingsnį, kur lig šiol baiminaisi eiti. Pamatysi, tu pradėsi keistis, nebebūsi toks, koks buvai – būsi išlaisvintas!