Bažnyčios protokolas

Vieną sekmadienio rytą Nyderlanduose kukliai vilkintis, inteligentiškos išvaizdos vyriškis atėjo į bažyčią ir atsisėdo priekyje, netoli sakyklos. Po kelių minučių prie jo priėjo viena moteriškė ir pareiškė, kad tai „jos vieta“. Nepažįstamasis mandagiai atsiprašė, tuojau pakilo ir nuėjęs atsisėdo pačiame gale, kur buvo paliktos vietos varguoliams. Ten vyriškis prasėdėjo per visas pamaldas, o paskui tyliai išėjo. Pamaldoms pasibaigus viena anos moteriškės bičiulė pasiteiravo: „Ar žinai, kas buvo tas vyriškis, kurio paprašei pasitraukti?“ Toji atsakė: „Kažkoks prašalaitis.“ Kokia ji buvo priblokšta sužinojusi, kad tai buvo pats Švedijos karalius Oskaras, kuris tuo metu viešėjo jų šalyje ir lankė jų karalienę. Štai puiki pamoka: kad ir kokią bažnyčią lankytum – didelę ar mažą – Jėzus, bažnyčios galva, yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mato 18, 20). Tai reiškia, kad Jėzus, karalių Karalius, visuomet dalyvauja susirinkime. Mes turime atpažinti Jo artumą, pagarbinti ir pašlovinti Jį parodydami, kad Jis yra svarbiausias. Jei į bažnyčią einame kitais sumetimais, tai jau geriau eiti į kokį socialinį susibūrimą, klubą arba tiesiog likti namie. Psalmininkas taip aprašo bažnyčios protokolą: „Dėkodami ženkite pro vartus į jo kiemus su šlovės giesme. Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą, nes VIEŠPATS geras, nes jo ištikimoji meilė amžina ir jo ištikimybė tveria per kartų kartas“ (Psalmynas 100, 4–5).