Būk dosnus

Dievas davė izraelitams tokį paliepimą: „Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta [...] nebūk kietaširdis ar šykštus beturčiui artimui. Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja.“ (Pakartoto Įstatymo 15, 7–8). Davimas arba aukojimas – aukščiausias gyvenimo lygis. Dosnūs žmonės visą laiką ir pastangas sutelkia į tai, ką gali kitiems duoti, o ne ką galėtų iš kitų gauti. Kuo daugiau duodi, tuo labiau į gera keiti savo nuostatas. Daugelis šito nesupranta. Jie mano, kad turimas kiekis nulemia kiekį, kuriuo derėtų dalytis. Tačiau iš tikrųjų svarbu ne tai, kiek tu turi, o veikiau tai, ką darai su tuo, ką turi. O tai nulems tavo nuostata. Kaip sakoma, pragyvenimui uždirbame iš to, ką gauname, o gyvenimą kuriame iš to, ką atiduodame. Tarnauti kitiems gali pradėti kad ir tuojau pat. Daryk, ką jautiesi pašauktas daryti: ar skirti daugiau laiko šeimai, ar mokyti ir ugdyti darbuotoją, ar padėti bažnyčios/bendruomenės žmonėms. Tarnavimas – kai savo troškimus nustumi į antrą planą, kad palaimintum kitą. Biblijoje skaitome: „Atverk burną! Tark teisų nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!“ (Patarlių 31, 9). Vienintelis būdas išlaikyti dosnumo nuostatą – išsiugdyti įprotį duoti/aukoti – ar tai būtų laikas, ar dėmesys, ar pinigai, ar kiti ištekliai. Autorius Ričardas Fosteris rašo: „Jau pats pinigų (ar kokio kito vertingo dalyko) paleidimo iš rankų veiksmas mumyse kai ką padaro. Tai naikina godumo demoną.“ Pamąstyk apie tai, kiek aukoji šiuo metu, kiek tavęs prašo aukoti ir kiek norėtum aukoti. Priežastys patenkinti ar atmesti finansinės paramos prašymą gali būti pagrįstos, bet ar jos dievotos? Pamąstyk, koks jausmas apima, kai aukoji. Tegul jis ir būna tavo kelrodis šiame kelyje.

P.S. Galbūt jus sudomins: darbas ir finansai.