Būk dosnus Dievui

Įsivaizduok našlaujančią motiną su mažu vaiku badmečio ištiktame krašte. Maisto jiems likę vienam – paskutiniam – pavalgymui, o tada galas. Ir štai atėjęs Elijas našlei sako: „Pasidalyk su manimi tuo, ką turi. Nebijok, Dievas pasirūpins, kad turėtum daugiau, nei pakanka.“ Kaip būtum elgęsis, ta moterim dėtas? O ji pasirinko paklusti Dievui ir dėl savo klusnumo ištvėrė badmetį, abu su sūnumi liko gyvi. Jėzus viename savo pamokslų pagyrė tos moters tikėjimą. Galima sakyti, kad yra dviejų tipų aukotojai – tie, kas Dievui atiduoda „likučius“, ir tie, kas Dievui atiduoda „pirmienas“ arba „pirmuosius vaisius“ (žr. Patarlių 3, 9). Pirmieji jaučiasi įsipareigoję savo poreikius patenkinti patys, todėl Dievo darbui atiduoda tik tai, kas lieka. Bėda ta, kad aukojant likučius dosnumas priklauso nuo perdėto pasitikėjimo savimi ir įtvirtinto savarankiškumo. Susidūrus su finansiniais sunkumais ir neužtikrintumu jų dosnumas išgaruoja. O tie, kas aukoja Dievui pirmuosius savo vaisius, supranta, kad Jis yra visko, ką turime, šaltinis. Tokie stipriai motyvuoti pirmiau investuoti į Dievo reikalus ir tik paskui į savuosius. Jie įsitikinę biblinio dėsnio – kad pjauni visuomet daugiau negu pasėji – tikrumu (žr. 2 Korintiečiams 9, 6–11). Baimė vers tave elgtis neracionaliai, priešingai tavo širdies įsitikinimams. Bet jeigu viskas priklauso Dievui, argi ne logiška patikėti Jam ir savo finansus? Kodėl delsiame patikėti Jam tai, ko patys vis tiek negebame suvaldyti? Jei patikime Dievui savo amžinąjį likimą, neatmeskime Jo kvietimo būti mūsų finansų partneriu. Juk tai visiškai logiška ir sumanu. Dievas yra toks dosnus, kad šioje srityje, kol gyvi, Jo neaplenksime!

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.