Būk ragintojas (3)

Kalbant apie drąsinimą arba raginimą, galima pastebėti porą dalykų:

1) Drąsinimas – labai dažnai nuvertinta dovana. Bet iš tiesų drąsinimo tarnystė bažnyčioje šiandien reikalinga kaip niekad anksčiau. Mūsų kasdienybėje drąsa pakertama ir ūpas užgesinamas be didelių pastangų, tuo tarpu padrąsinimo, paskatinimo sulaukti labai sunku. Bet kokia nauja idėja net ir bažnyčioje neretai veikiai nugesinama. Sunkumų sukelia ir tai, kad „gesintojai“ dažnai kalba garsiau už skatintojus. Tai veda prie kito punkto.

2) Drąsinimas – be galo reikalinga dovana. Kad ir kaip puikiai klostytųsi reikalai, kad ir kaip šauniai žmogus laikytųsi išoriškai, svarbu suprasti, kad padrąsinimo ir paskatinimo žodis nė vienam iš mūsų tikrai nepamaišytų. Tiesą sakant, padrąsinimas toks reikšmingas, kad į tai sąmoningai įsitraukti turėtų visa tikinčiųjų bendruomenė. Štai Biblijoje skaitome: „[...] sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Hebrajams 10, 24–25).

Bažnyčia yra ta vieta, kur žmonės turėtų būti ne „nusodinami“, o pakylėjami, įkvepiami. Turėtume skatinti vieni kitus net ir tuomet, kai tai neatrodo labai būtina. Nereikia laukti, kol žmogus palūš, kad pakylėtume ir įkvėptume jį. Tiesą sakant, jei per ilgai lauksime, paskui gali būti per vėlu. Lygiai taip pat nelauk, kol nutiks kas nors gera, kad tartum padrąsinimo žodį. Tiesiog apsispręsk drąsinti ir skatinti kitus reguliariai, paversk tai geru įpročiu. Galbūt tu sakai: „Bet aš nežinau, ką sakyti.“ O tu prašyk Dievo išminties, ir Jis jos tau būtinai suteiks. Biblijoje skaitome: „Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius“ (Izaijo 50, 4).