Būti dievotam = būti geram (1)

Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai sakoma: „Iš visų jėgų stenkis būti geras. O jei negali būti geras, tuomet bent jau būk atsargus“, t. y. jei nusprendi nebūti geras, būk pakankamai gudrus išsisukti, nebūti pričiuptas. Deja, tikrovėje gerumo stygius juoko visai nesukelia. Filosofas Robertas Fičas dar 1959 metais rašė: „Mūsų amžiuje etika virsta nykstančia seniena. Dorovę stengiasi išstumti mokslas, ištrinti filosofija, o psichologija atmeta kaip „emocinį“ dalyką. Padorumas skęsta atjautoje, išgaruoja estetikoje ir traukiasi užleisdamas vietą reliatyvizmui. Įprastas skirtumas tarp gėrio ir blogio paprasčiausiai perliejamas verksminga emocija, kuri skatina mus jausti daugiau atjautos žudikui negu nužudytajam, tvirkintojui negu jo aukai. Tiesą sakant, jau baigiame įtikėti, kad kalta ir visas bėdas sukėlusi yra pati auka, o ne nusikaltęs piktadarys.“ Šiame pasakyme slypi daug tiesos. Tai, ką kadaise laikėme juoda ar balta, šiandien priskiriame pilkos kategorijai. Kadaise universalų standartą atitikęs gerumas šiandien kažkaip tapo asmeninės interpretacijos ir pasirinkimo reikalu. Garsūs aukštų pareigūnų skandalai tai tik patvirtina ir nė kiek negerina padėties. Galbūt dabar galvoji: „Šie skaitiniai skirti tam, kad praskaidrintų mano dieną ir padėtų pasijusti geriau. Bet šiandien jie nėmaž to nedaro.“ Čia šuo ir pakastas! Kad pasijustum gerai, Biblija liepia daryti gera ir padoriai elgtis – tik taip patiksi Dievui.