Dalykis su aplinkiniais

Kartą fariziejai paklausė Jėzaus ir Jo mokinių: Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais? (Luko 5, 30). Kiek paniekos! O juk jie buvo dvasininkai, turėję pirmutiniai parodyti tokiems žmonėms meilę ir gailestingumą. O štai Jėzus mylėjo žmones. Pasižiūrėkime, kaip Jis elgėsi su moterimi prie šulinio. Pirma, Jis sulaužė nusistovėjusias taisykles. Žydai nebendraudavo su pagonimis ir tikrai nenorėdavo turėti nieko bendra su tokiomis kaip ji. (Toji moteris buvo penkis kartus išsiskyrusi.) Bet Jėzus dėl tos moters sukorė ilgą kelią. Jis atėjo į jos pasaulį, kad pervestų ją į savąjį. Jis bendravo su ja, bet ne tam, kad išpeštų kokios nors naudos ar taptų panašus į ją, o tam, kad užmegztų tikrą ryšį, atpirktų ir atstatytų ją kaip žmogų. Dėl to Jėzus ir buvo pramintas „nusidėjėlių bičiuliu“ (Mato 11, 19). Ar tą patį būtų galima pasakyti ir apie tave? Antra, Jėzus pralaužė bendravimo ledus. Jis užkalbino moterį, pradėdamas kalbą apie tai, kas domino ją, – apie vandenį. Tu irgi pasitik žmones ten, kur jie yra, o ne ten, kur tau norisi, kad jie būtų. Kalbėk jiems suprantamais žodžiais. Įveik atmetimo baimę. Galbūt pasijusi įskaudintas, jeigu jie atsakys „ne“, bet pagalvok, ko neteks jie, jei neturės galimybės išgirsti Evangelijos. Trečia, Jėzus paskelbė Gerąją Naujieną. Moteriai vietoj negyvos religijos Jis pasiūlė gyvojo vandens. Kaip gali sakyti, kad myli kitą ir nepasiūlyti jam nuostabiausio dalyko, kurį atradai, – išgelbėjimo!? Žmonės, su kuriais susitinki, daug svarsto apie praeitį, jaudinasi dėl ateities, jiems reikia tikro draugo. Atradęs ryšį, eik prie jų su meile, jautriai. Žmonės trokšta „gyvojo vandens“. Pasidalyk juo su jais!