Darnūs santykiai šeimoje (2)

Kaip sakoma, obuolys nuo obels toli nenurieda. Tai puikiai atsispindėjo Jokūbo gyvenime. Pačioje gyvenimo pabaigoje, kai turėjo parengti palaiminimą savo sūnums Simeonui ir Leviui, Jokūbas galiausiai teištarė tokius žodžius: „Tebūna prakeiktas jų įniršis [...] ir jų pyktis...“ (Pradžios 49, 7). Nieko sau palaiminimas! Tačiau toks jo vaikų elgesys – jokia staigmena. Tiesą sakant, Jokūbas pats buvo juos taip išauklėjęs savo pavyzdžiu, kai apsuko savo tėvą (žr. Pradžios 27) ir savo uošvį (žr. Pradžios 30). O motina tokias apgaules tik skatino. Elgesio modeliai persiduoda iš kartos į kartą. Tavo nuostatos ir elgesys tavo atžalas gniuždys arba palaimins. Dievo Žodyje skaitome: „Kuriuo keliu eiti, mokyk dar jaunuolį; jis nenukryps nuo jo net kai pasens“ (Patarlių 22, 6). Vaikai perima kur kas daugiau nei panašumą į savo tėvus. Jie paveldi ir vertybes, kurios jiems buvo diegiamos, ir emocinį nusiteikimą bei polinkius. Neįtrauk vaikų į barnius su sutuoktiniu. Biblijoje skaitome: „[…] pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės “ (Mokytojo 7, 9), o vaikai – lengvi taikiniai klaidingai nukreiptam įtūžiui. Net jei pykčio protrūkis nukreiptas ne į juos, jie vis tiek kenčia pasekmes. Pavyzdžiui, darbe sulauki pastabų iš viršininko ir dėl to, kad negali valdžiai atsikirsti, namo grįžti supykęs. Dėl tavo pykčio kenčia namiškiai. Mažink decibelus! Neleisk pykčiui putoti ir veržtis per kraštus! Štai karaliui Dovydui puikiai sekdavosi mūšiuose, bet „namų fronte“ reikalai buvo prasti. Matyt, dažnai prikalbėdavo to, ko nereikia. Tikriausiai dėl to vienoje iš paskutinių psalmių jis rašo: „Pastatyk, VIEŠPATIE, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų“ (Psalmynas 141, 3).

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.