Daryk, ką Dievas tave pašaukė daryti

Įmesdami jaunėlį brolį į duobę Juozapo broliai paniekino jo sapną. Jėzaus namiškiai nesuprato Jo pašaukimo. Štai kartą net palaikė Jį kuoktelėjusiu. Tačiau gyvenimo gale Jėzus galėjo ištarti: „Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.“ Jei lauksi, kol visi tave supras ir pritars tau, kol gyvas neatliksi to, kam Dievas tave pašaukė. XIX a. antroje pusėje JAV vyko didelis metodistų suvažiavimas, kuriame buvo aptariami svarbūs bažnyčios ir visuomenės klausimai. Pakilęs vienas lyderis pasidalijo savo vizija apie tai, kad vieną gražią dieną žmonės iš vienos vietos į kitą ne nujos, o skriste nuskris. Daugeliui klausytojų ši mintis atrodė pernelyg nereali. Pašokęs iš vietos vyskupas Raitas pasipiktinęs užprotestavo: „Juk tai erezija! Jei kas ir gali skraidyti, tai nebent tik angelai!“ Paskui jis dar pridūrė: „Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad žmogus skraidytų, būtų davęs jam sparnus.“ Akivaizdu, kad vyskupui buvo sunku įsivaizduoti tokią kito viziją virstant realybe. Baigęs savo pasipiktinimo kalbą, jis pasičiupo savo du sūnus – Orvilį ir Vilburą – ir išėjo iš salės. Taip, taip, tie jo sūnūs ir buvo garsieji Orvilis ir Vilburas Raitai! Po kelerių metų, 1903 metų gruodžio 17 d., jie padarė tai, ką jų tėvas skelbė esant neįmanoma – tąkart buvo užregistruotas pirmas žmogaus skrydis. Suprask: daugeliui labiau prie širdies saugi, patogi praeitis nei ateities rizikos. Jei lauksi tokių žmonių pritarimo, kol gyvas nenuveiksi to, ką Viešpats tave pašaukė nuveikti.