Davimo džiaugsmas

Apaštalas Paulius rašo: Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir dar save patį pridėsiu. Argi, be krašto jus mylėdamas, turėčiau būti jūsų mažiau mylimas? (2 Korintiečiams 12, 15). Pauliui didžiausią pasitenkinimą teikė davimas, o ne gavimas. Jam davimas jau savaime buvo atlygis. Jam būti sėkmingam reiškė padaryti kitus sėkmingais. Jam būti džiaugsmingam reiškė kitus užkrėsti džiaugsmu. Tokios nuostatos apaštalas laikėsi dėl to, kad žiūrėjo ne į žmones, o į Dievą: [...] jei ką gera padaro, gaus tą patį iš Viešpaties (Efeziečiams 6, 8). Paprastai mums, žmonėms, sunkiausia įveikti natūralų polinkį visur lįsti pirmiems ir save laikyti aukštesniais už kitus. Kaip tik dėl to labai svarbu nuolat perkratyti savo motyvus ir žiūrėti, kad nenuslystume atgal į savanaudiškumą. Jei nori patikrinti savo motyvus, tą gali pamėginti daryti kaip B. Franklinas, kuris kiekvieną dieną užduodavo sau du klausimus. Atsikėlęs rytą jis klausdavo: „Ką gero šiandien nuveiksiu?“ O prieš eidamas miegoti vėl paklausdavo: „Ką gero man pavyko šiandien nuveikti?“ Jei į tuos du klausimus sugebi atsakyti nesavanaudiškai ir sąžiningai, eini geru keliu. Kai pirmiausia stengiesi patenkinti kitų poreikius, tai rodo, kad tavo požiūris ir prioritetai sudėlioti teisingai. Tokiu atveju pagerėja ir davėjo, ir gavėjo gyvenimo kokybė. Į save sutelktas gyvenimas yra tuščias, tiksliau tariant, jame stinga gyvenimo.