Dėkingumas kaip nuostata

Dievas labai aiškiai sako, kad esame pašaukti dėkoti. Kas turi dėkoti? Tu! Kada? Visokiomis aplinkybėmis! Kodėl? Nes Dievas to nori iš tavęs! Jei dėl kitų Dievo valios aspektų tu gali abejoti ir jų nesuprasti, tai šitas labai aiškus. Ir tai ne pasiūlymas, o įsakymas. Priesakų dėkoti Šventajame Rašte aptiksite daugiau nei bet kokių kitų priesakų. Akivaizdu, kad Dievui patinka priimti padėką. Psalmininkas sako: „Šlovinsiu Dievo vardą giesme, aukštinsiu jį ir dėkosiu. Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai, negu raguoti jaučiai skeltanagiai“ (Psalmynas 69, 31–32). Kodėl Dievas nuolat primena mums, kad reikia dėkoti? Dėl tos pačios priežasties, dėl ko apie tai primename savo vaikams: taip elgtis pridera, o kol dėkojimas netapo įpročiu, nuolat pamiršime tai padaryti. Dovydas, laikomas žmogumi pagal Dievo širdį, nuolatos ragino savo užmaršią sielą dėkoti: „Laimink, mano siela, Viešpatį ir neužmiršk visų Jo geradarysčių!“ (Psalmynas 103, 2, K. B. vert.). Jei jautiesi nedėkingas, stabtelėk ir perskaityk Biblijoje aprašytų Dovydo patirtų „geradarysčių“ sąrašą – tai pakurstys dėkingumo nuostatą tavo širdyje. Net kai aplinkybės nepalankios, Dievas viską gali pasukti tavo naudai. Viešpats visame kame nusipelno mūsų padėkos. Net ir pasiekęs žemiausią tašką savo gyvenimą (sėdėdamas banginio pilve), Jona pripažino būtinybę dėkoti Dievui. Biblijoje skaitome: „Būdamas žuvies pilve, Jona meldėsi […] o aš padėkos giesmę tau aukosiu…“ (Jonos 2, 2. 10). Kitaip tariant, laikykimės dėkingos nuostatos: „[...] visuomet ir už viską dėkodami Dievui…“ (Efeziečiams 5, 20).

P.S. Kiti skaitiniai tema: malda.