Dėl ko nors nerimauji? Pasimelsk dėl to!

Jei po maldos širdis vis dar nerami, jausmai nesiliauja kunkuliavę, nepaliauk melstis. Išsiugdęs įprotį dažnai melstis aptiksi, kad gebi vis ilgiau išlikti ramus ir susitelkęs. Belaukiant Viešpaties dvasią kaustantys baimės gniaužtai anksčiau ar vėliau tikrai atsileis. Nerimui užplūdus nauja banga – galbūt tuojau po maldos, vos ištarus „amen“ – žmogus gali pajusti pagundą manyti, kad jo malda neveiksminga ar kad jis kaip nors kitaip susikirto. Jei tau taip nutinka, įkyriai persekiojantį nerimą verčiau laikyk ženklu, rodančiu, kad tau tiesiog reikia daugiau laiko su Dievu. Jo akivaizdoje gali drąsiai iškloti visas savo bėdų smulkmenas, papasakoti, kas tau neduoda ramybės ir netgi prisipažinti, kad baiminiesi, jog Viešpats nespės laiku įsikišti. Gilus susirūpinimas – ne tas pats, kas varginantis nerimavimas. Kai žmogus dėl ko nors nerimauja, jis pasirenka nervintis ir leistis nerimo ėdamas, užuot patikėjęs reikalą į Dievo rankas. Jei esi linkęs nervintis, daug melskis. Maldoje sakyk: „Brangus Viešpatie, meldžiu, išnarpliok šią problemą. Viešpatauk šioje srityje. Parodyk, ką turėčiau padaryti, jei turiu dalyvauti šios problemos sprendime. Atiduodamas ją į Tavąsias rankas, laikau tą reikalą jau išspręstą.“ Suvaldyk mintis nuolat primindamas sau nepasiduoti nerimui ir nesiblaškyti ieškant atsakymų. Jeigu problemą jau patikėjai Dievui, laikyk, kad ji išspręsta. Dabar pagrindinis tavo uždavinys – laukti Jo vedimo. Kai Jis norės, kad imtum veikti, aiškiai tau tą parodys. Lauk Jo, tai jis nukreips tavo mintis ir parodys, kokį kitą žingsnį turėtum žengti. O jeigu Viešpats nieko neskatina daryti, tai nieko ir nedaryk. Jis viską perims į savo rankas.

P.S. Kiti skaitiniai tema: baimė ir nerimas.