Dėl vienybės verta pasistengti

I amžiuje į tokius miestus kaip Roma priplūsdavo daug ir pačių įvairiausių žmonių: iš kitų kraštų, kitų kultūrų, kalbančių kitomis kalbomis, turinčių kitokią religiją ir savus papročius. Kaip tik todėl ankstyvosios bažnyčios misija padaryti Kristaus mokiniais visų tautų žmones kartais vesdavo į konfliktus ir sumaištį. Pavyzdžiui, vieni tikintieji toliau švęsdavo septintąją dieną (šabą), o kiti nevalgydavo mėsos, nes norėdavo likti vegetarai. Dėl tų skirtumų Paulius ir rašo paraginimą: Silpno tikėjimo žmogų priimkite, tik venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių. Atkreipkime dėmesį, kad jis nesako „pakęskite“ arba „taikstykitės“, bet „priimkite“ – t. y. maloniai sutikite, pripažinkite, įsileiskite, nusileiskite tiems, kurie nėra tokie patys, kaip mes, mūsų kopijos. Nors šiandien narpliojame kitokias problemas nei ankstyvoji bažnyčia, nuomonių skirtumai ir susiskaldymas bendruomenėse išlieka aktuali problema. Turime atminti, kad kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save. Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti (Romiečiams 14, 12–13). Jei kyla ginčų dėl pamatinių klausimų, nusileisti nederėtų, tačiau elgtis vieni su kitais vis tiek privalome kaip pats Kristus, nesiveldami į kovas, netrindami artimo į miltus ir nežiūrėdami į kitus iš aukšto. Šėtono tikslas – atitraukti mus nuo pagrindinių dalykų, kad eikvotume energiją ir jėgas ginčydamiesi dėl neesminių smulkmenų. Tačiau Biblijoje skaitome: Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba [„kitus laikydami aukščiau už save“, NIVUK vert.] (Romiečiams 12, 10). Jei kitaip negalime, išmokime gerbti kitus tikinčiuosius jau vien dėl to, kad jie yra Kristaus nuosavybė! Paulius rašo: Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, [...] kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą... (Romiečiams 15, 5–6).