Dievas atleis ir pastatys ant kojų

Sūnaus palaidūno istorija prasideda taip: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį [prašvilpė visą turtą]“ (Luko 15, 11–13). Šito jaunuolio nuodėmė buvo didelė ir labai baisi! Patriarchalinėje Artimųjų Rytų visuomenėje tai buvo neregėtas įžūlumas, sunkiai suvokiama nepagarba tėvui. Patikslinsiu, kad jaunėlis sūnus turėjo teisę į vieną trečiąją viso šeimos turto dalį… tačiau tik po tėvo mirties. Taigi pagalvokime, kokią niekšingą žinutę jis siunčia tėvui, reikalaudamas savosios dalies („Kad tu greičiau užsilenktum“). Ir jei tave toks sūnaus elgesys šokiruoja, tai dar labiau šokiruos maloningo ir mylinčio tėvo atsakas. O jei jautiesi nuvylęs Dievą, šis pasakojimas tau bus tikra paguoda ir padrąsinimas. Toliau skaitome, kad kai šitas jaunuolis pažemintas ir tuščiomis kišenėmis jau patraukė namo, „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Luko 15, 20). Ir čia derėtų vėl įterpti pastabėlę, kad toje kultūroje tėvai nebėgiodavo – niekada! Išdidus patriarchas nė už ką nepasikaišytų ilgo drabužio ir apnuoginęs kojų tikrai nebėgtų kitų akivaizdoje. Ką Jėzus nori pasakyti šiuo pasakojimu? Tą akimirką, kai apsigręži ir patrauki atgalios pas Dievą, Jis bėgte atbėga pasitikti tavęs išskėstomis rankomis, atleidžia tau tavo nuodėmes ir sugrąžina prarastą padėtį šeimoje. Todėl nieko nelauk, šiandien skubėk pas Jį!

P.S. Kiti skaitiniai tema: šeima ir tėvystė.