Dievas duos visko, ko reikia

Biblijoje skaitome: „Jeigu jis [Dievas] nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ Vienas autorius šią eilutę iliustruoja taip:

Įsivaizduok žmogų, kuris eidamas gatve pastebi chuliganų užpultą vaiką. Žmogus nepasiduoda abejingumui ir nepraeina pro šalį, bet puola gelbėti berniuko. Išvaikęs mušeikas sužeistą vaiką nugabena į ligoninę, kur jam suteikiama visa reikiama pagalba. Žmogus sumoka už vaiko gydymą. Vėliau, sužinojęs, kad vaikas našlaitis ir nėra kam juo pasirūpinti, jis apsiima jį globoti ir suteikia savo pavardę. Ir štai vieną vakarą, prabėgus keliems mėnesiams, tėvas išgirsta vaiką tyliai verkiantį į pagalvę. Prisėdęs šalia jis paklausia, kas nutiko, kad byra ašaros. Vaikas atsako: „Man labai neramu dėl rytojaus, tėti. Iš kur gausiu pavalgyti? Kaip nusipirksiu šiltų drabužių? Kur miegosiu?“ Tėvui visai pagrįstai neramu dėl tokio vaiko elgesio. Jis taria: „Argi dar nesupratai? Argi neparodžiau tau? Rizikavau gyvybe, kad išgelbėčiau tave. Išleidau dėl tavęs daug pinigų. Suteikiau tau savo pavardę. Šiandien vadinu tave sūnumi. Kaip manai: jei jau tiek daug dėl tavęs padariau, nejaugi nepatenkinsiu ir kitų tavo poreikių?“

Tai sakykit, mielieji, nejaugi manote, kad Dievas jus išgelbėjo tam, kad prieš Jį drebėtumėte? Nejau manote, kad Jis išmokė jus vaikščioti tik tam, kad paskui piktdžiugiškai stebėtų, kaip parpuolate? Nejaugi buvo prikaltas prie kryžiaus už jūsų nuodėmes, o paskui visiškai nereaguoja į jūsų maldas? Jokios logikos! Nemanykite, kad Šventojo Rašto eilutės, tokios kaip ši – „[...] jis [Viešpats] palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum“ (Psalmynas 91, 11) – yra tik mums paerzinti. Gerai pagalvoję patys suprantate, kaip niekinga šitaip manyti. Todėl liaukitės nerimavę, įgykite drąsos ir saugiai remkitės į Viešpaties pažadą, kad Jis maloningai dovanoja viską, ko reikia.

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.