Dievas niekados tavęs nepaliks ir neapleis

Kaip skaudu, kai artimą žmogų pasiglemžia mirtis. Sopa širdį, kai artimas tave palieka, apleidžia. Ar žinojai, kad apaštalas Paulius patyrė ne vieną skaudžią netektį? Paskaityk vienus paskutiniųjų jo žodžių: „Paskubėk veikiai atvykti pas mane, nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas į Galatiją, Titas į Dalmatiją. Vienas Lukas tėra su manimi. Pasiimk ir atsivesk Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas. Tichiką aš pasiunčiau į Efezą. Atvykdamas atgabenk apsiaustą, kurį palikau Troadėje pas Karpą, taip pat knygas, ypač pergamentus. Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats jam atmokės pagal jo darbus. Ir tu saugokis jo, nes jis labai priešinosi mūsų žodžiams. Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. Tenebus jiems tatai palaikyta nusikaltimu! Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad per mane toliau skelbimas pasiektų pilnatvę ir visos tautos jį išgirstų; jis mane ištraukė iš liūto nasrų. Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės savo dangaus karalystei“ (2 Timotiejui 4, 9–18). Faktas, kad gali išgyventi be kitų žmonių, bet niekaip neišgyvensi be Dievo. Kaip tik dėl to Viešpats kartais pašalina iš kelio tai, kas verčia kliautis žmonėmis ir būti nuo jų priklausomiems. Dievas siunčia į mūsų gyvenimą žmonių, kurie padeda mums auginti ir stiprinti tikėjimą, ugdo ir grūdina mūsų charakterį. Bet paskui ateina laikas tiems žmonėms atsitraukti ir tu lieki vienas. Tada jau turi kliautis Dievu pasitikėdamas, kad Jis vienintelis yra visavaldis. Brangių artimųjų praradimas 1) mankština ir stiprina dvasinį raumenį; 2) išmėgina atsparumą; 3) padeda pamatyti Dievo galios didybę. Mirus Mozei, kai Jozuė buvo paliktas vadovauti tautai, Dievas kalbėjo jam sakydamas: „Kaip buvau su Moze, taip būsiu ir su tavimi“ (Jozuės 1, 5). Jozuė apie tai nebūtų nė pagalvojęs ir tikrai nebūtų sužinojęs, kol Mozė buvo gyvas. Tai pamoka, kurios niekaip neišmoksi, kol turi į ką pažiūrėti ir tikiesi iš ko sulaukti atsakymų. Todėl visų pirmiausia gręžkis į Viešpatį. Leisk Tam, kuris šėlstančioms Galilėjos ežero bangoms ištarė „Nurimk!“, skelbti ramybę ten, kur jos šiandien neturi.

P.S. Galbūt jus sudomins: netektis ir skausmas.