Dievas nori, kad būtum kantresnis

Metams bėgant tampame kantresni, nors laiko mums lieka mažiau. Kodėl taip yra? Dėl besikeičiančio požiūrio! Mūsų problemos nepasikeitė, bet pakito požiūris – į viską pradėjome kitaip žiūrėti. Tiek nugyvenę jau galime tarti: „Tai irgi praeis“ arba „Jo malonės pakanka“. Užuot verkšlenę ir skundęsi, kas tik pasunkina problemas ir atima džiaugsmą, žvelgdami į sunkumus, kurių galbūt nesitikėjome įveikti, mes, panašiai kaip Juozapas, sakome: „[...] nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera...“ (Pradžios 50, 20). Šios dienos žodis tau: Dievas nori, kad taptum kantresnis! Kantrybė – vienas iš devynių Dvasios vaisių, vardijamų Laiško galatams 5-ame skyriuje. Derėtų priminti, kad šis vaisius auga labai lėtai ir gausiausiai bręsta vargų ir išmėginimų dirvoje. Kai kurie iš mūsų esame kaip ta moteriškė, kuri meldėsi: „Viešpatie, duok man kantrybės – ir kuo greičiau.“ Deja, į tokią maldą Dievas negali atsiliepti palankiai. Jokūbas rašo: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys“ (Jokūbo 1, 2–4). Gerai pagalvojus, kantrybė yra tiesiog pasitikėjimas Dievu visais klausimais. Žvelgdami atgal neretai pamatome, kad dalykai, į kuriuos norėjome pulti stačia galva, būtų mums buvę pragaištingi, jei Dievas nebūtų sulaikęs. Nekantrumas – ryški vaikų savybė. Tai dvasinė nebranda. Tad linkiu ugdytis kantrybę!

P.S. Galbūt jus sudomins: sunkumai ir išbandymai.