Dievo bičiuliai (1)

Kalbėdamasis su bičiuliu jautiesi ramiai, atsipalaidavęs. Tau nereikia maivytis, apsimetinėti, labai paisyti manierų ar kalbos. Gali drąsiai išsakyti, ką manai, be baimės būti pasmerktas. Taip Mozė kalbėjosi su Dievu – kaip du bičiuliai, kurie buvo skaidrūs ir kliovėsi vienas kitu. Kiekvienas išsakė, ką jautė ir manė. Izraelitai buvo ką tik nusiliedinę ir garbino aukso veršį. Dievas dėl to buvo taip supykęs, kad jau buvo pasirengęs jų išsižadėti ir pasiieškoti kitų draugų. Mozė suprato, kad pakvipo didele krize, todėl įsitraukė į rimtą pokalbį su Dievu. Iš esmės jis Viešpačiui pasakė: „Tu tą situaciją matai vienaip, o aš – kitaip. Tavo požiūris verčia mane sunerimti.“ Jaučiasi bičiuliškas atvirumas, tiesa? Mozė nesielgė nepagarbiai, o tiesiog atvėrė savo širdį.

Dievas ir Mozė pažinojo vienas kitą pakankamai, kad galėtų kalbėtis veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu. O tu ar moki taip melstis? Jokių formulių, tiesiog atviras, širdingas pokalbis su artimu bičiuliu, kuriuo pasitiki. Štai ko Dievas norėjo iš Mozės. To paties Jis nori iš tavęs! Iškalti poteriai, įprastinės maldos su ilgu prašymų sąrašu gali būti kaip tie pagaliai į ratus: sukliudyti užmegzti ir palaikyti gilų asmeninį ryšį su Dievu. Verčiau atsiverk Jo akivaizdoje. Išliek Jam širdį. Išsakyk, kur esi, ką jauti, ką manai ir ko trokšti. Gilus santykis, atvirumas ir skaidrumas – štai bičiulystės su Dievu esmė.