Dievo bičiuliai (2)

Jau matėme, kad Mozė kalbėjosi su Dievu kaip su artimu bičiuliu, atvirai išklodamas Jam, ką jaučia ir mano. Ir Dievui tai patiko. Tokių santykių Jis ir trokšta. Pasigilinkime į tą jų pokalbį. Kai Mozė tarė: Štai tu man liepei: „Vesk į priekį šią tautą!“ [...] Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse (12 eil.), ką jis iš tiesų darė? Jis atspindėjo Dievą – t. y. citavo Jam, ką tas buvo jam neseniai pasakęs. Ar pameni, kad savo sutuoktiniui ar draugui būtum sakęs: „Sakei man, kad [įrašyk variantą]“?

Tą patį čia daro ir Mozė – jis primena Dievui Jo paties ištartus žodžius. Tiesa ta, kad Dievas nori, jog įsikaltum ir visam laikui atsimintum Jo pažadus ir savo maldose juos garsiai minėtum. Ir ne dėl to, kad Viešpaties atmintis būtų trumpa, o todėl, kad tokių priminimų reikia mums patiems. Be to, Dievas įsipareigojęs vykdyti tik savo duotą Žodį (žr. Jeremijo 1, 12). Kai įmeldi Dievo Žodį, meldi Jo valios. Tokios maldos garantuotai palankiai išklausomos. Išmok mintinai Šventojo Rašto eilutes, kurios atspindi tavo poreikius ir troškimus. Apvilk savo prašymus Jo pažadais. Pavyzdžiui, kai meldiesi tokiais žodžiais: „Ko tik melsdamasis prašau, tikiu gausiąs, ir tikrai taip bus“ (žr. Morkaus 11, 24), tavo malda skamba su jėga. Kuo daugiau išmoksi Dievo Žodžio, tuo labiau tavo maldos atitiks Jo valią, tuo artimiau būsi su Juo susijęs. Kalbėdamas su Dievu Bibliją visuomet laikyk po ranka, kad Viešpats galėtų pakreipti tavo mintis ir paversti jas žodžiais, kuriuos nori išgirsti maldoje.