Dievo bičiuliai (3)

Dar kartą pasiklausykime, ką Mozė sako Dievui: Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse (Išėjimo 33, 13). Izraelitus ištiko krizė, iškilo grėsmė jų santykiams su Dievu. Ko meldė Mozė? Jis nesakė: „Viešpatie, greičiau išnarpliok šią bėdą už mane.“ Ne, jis meldėsi: „Pamokyk mane savo kelio, kad pažinčiau Tave.“ Mozė norėjo kur kas daugiau, nei vien tik informacijos apie Dievą. Jis norėjo artimų santykių: pažinti Dievo širdį ir mintis, ką Viešpats jautė ir manė toje situacijoje. Kodėl? Dievo pažinimas ir Jo malonės turėjimas suteiktų ir visa kita, ko reikia, įskaitant ir išeitį iš tos krizės.

Ir Dievas iš tikrųjų suteikė, ko Mozė prašė. Jis parodė savo kelius Mozei ir savo veiksmus Izraelio tautai. Dievas atsiliepė į Mozės prašymą tardamas: Palengvindamas tau naštą, aš pats eisiu su tavimi (Išėjimo 33, 14). Dievas pasižadėjo lydėti Mozę ir suteikti poilsį vien tik jam. Bet kuris kitas žmogus būtų džiugiai sutikęs su tokiu variantu, bet tik ne Mozė! Maldoje išsakyti žodžiai atskleidžia, kad jam rūpėjo patenkinti ne vien asmeninius savo poreikius. Mozė atsakė: Jei tu pats neitum kartu, neversk mūsų keltis iš šios vietos (Išėjimo 33, 15). Kitais žodžiais tariant, „Viešpatie, meldžiuosi ne už save, meldžiuosi už mus visus.“ Ar tavo maldos didesnės už tave ir asmeninius tavo poreikius? Biblija skelbia, kad Dievas taip pamilo pasaulį... (Jono 3, 16). Todėl melskis, kad tavo šeimos nariai, tavo giminė, tavo miestas, tave supantis pražuvęs pasaulis nepražūtų, bet atrastų amžinąjį gyvenimą!

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.