Dievo gerumas gimdo norą būti pamaldžiam

Ar žinai pasakojimą apie moterį, kuri atsinešė alebastro indą su aromatiniu aliejumi ir juo patepė Jėzų? Biblijoje skaitome: „Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!““ (Luko 7, 39). Žmonių išgalvota religija pasmerkė moterį dėl jos praeities, o Jėzus ją apvalė ir išgydė. Viešpats kalbėjo: „Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Luko 7, 47). Jėzus žinojo, ką toji moteris buvo padariusi, bet Jis taip pat žinojo ir kuo ji galėtų tapti prisilietusi prie Jo malonės.
Kuo aiškiau suvoki, kiek daug tau atleista (o juk iš tikrųjų tai atleistos visos tavo nuodėmės), tuo karščiau mylėsi Viešpatį. Dievo atleidimas gesina norą gyventi nuodėmingai. Priešingai, jis gimdo troškimą gyvenimu pagerbti Viešpatį Jėzų. Biblijoje skaitome, kad „Dievo gerumas skatina tave atsiversti [atgailauti]…“ (Romiečiams 2, 4). Atgaila reiškia apsigręžti ir eiti priešinga kryptimi. Troškimą gyventi teisiai, pamaldžiai gimdo ne plakimas ir smerkimas, o Dievo malonės ir Jo gerumo pažinimas. Fariziejus Simonas manė, kad Dievas jį priima dėl jo gerų darbų ir tarėsi esąs didelis teisuolis. Bet Jėzus tiesiai šviesiai pareiškė: „Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ Kai suvoki, kiek daug ir kaip dažnai Dievas tau atleidžia, pamilsti Jį dar labiau ir visomis jėgomis sieki Jam įtikti.

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Ar dažniau atpažįsti savyje fariziejų Simoną, pasitikintį savo gerumu, ar moterį, kuri suvokia, kiek daug jai atleista?
2. Kada paskutinį kartą tikrai giliai – ne tik protu, bet ir širdimi – pajutai, kiek daug Dievas tau yra atleidęs?
3. Šiandien sustok ir garsiai, savais žodžiais, padėkok Dievui už konkrečią nuodėmę ar praeities klaidą, kurią Jis tau jau atleido.
4. Prisimink žmogų, kurį tau lengva teisti taip, kaip Simonas teisė tą moterį. Šiandien, vietoj nuteisimo, pasistenk jam parodyti gailestingumą.

Baigiamoji mintis
Ne baimė ir smerkimas, o Dievo gerumas keičia žmogaus širdį. Kuo labiau leidi Jam prisiliesti prie tavęs Savo malone, tuo giliau tavyje įsišaknija meilė Jam ir noras gyventi taip, kad Jį pagerbtum.

P.S. Kiti skaitiniai tema: nuodėmė ir atgaila.