Dievo meilė, išsklaidanti baimę kaip dūmą

Šiuolaikinis mokslas patvirtina seną gerą Šventojo Rašto tiesą, skelbiančią, kad „nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę“ (1 Jono 4, 18). Meilė ir baimė tiesiog negali egzistuoti šalia viena kitos. Pedagoginėje literatūroje skaitome, kad vaikai turi du bazinius poreikius: 1) poreikį tyrinėti (taip jie mokosi, auga, vystosi ir tobulėja); 2) poreikį jaustis saugūs. Nesijausdami saugūs vaikai negali tyrinėti aplinkos, varžomas jų smalsumas. Kiekvienam žmogui reikalinga saugi aplinka, kurioje jis galėtų domėtis, tyrinėti ir bręsti. Mokslinių tyrimų duomenys patvirtina, kad jei vienas iš tėvų stumteli vaiką dažniau naudotis progomis, rizikuoti, tai kitas daugiau paguodžia ir apgaubia tarsi kokia saugumo skraiste. Bet tiesa ta, kad bet kuris iš tėvų gali duoti savo vaikui abi dovanas. Kai kas nors mus išgąsdina, mūsų organizme beregint pradeda aktyviau veikti simpatinė nervų sistema: širdis pradeda smarkiau plakti, tankėja kvėpavimas, įsitempia raumenys. Tokiomis akimirkomis ieškome paguodos ir nusiraminimo, skubame pas savo guodėją, globėją, sergėtoją (tėtę arba mamą). Kai jie mus apkabina ir patikina, jog myli, viršų pradeda imti parasimpatinė sistema: širdies plakimas rimsta, kvėpavimas darosi tolygus ir gilesnis, atsipalaiduoja raumenys. Vidinis balsas vėl pradeda mums kuždėti, kad galime leistis į platųjį pasaulį. Ne tik fiziniame, bet ir dvasiniame pasaulyje tobula meilė išsklaido baimę. Su Dievu, kuris pakankamai švelnus, kad mylėtų ir mus paguostų, bet taip pat ir pakankamai stiprus, kad būtų mūsų uola ir mūsų tvirtovė, mes galime atlaikyti absoliučiai viską, ką pasaulis į mus sviedžia, ir netgi užsigrūdinti bei sustiprėti.

P.S. Galbūt jus sudomins: santykiai ir santuoka.