Dievo palaiminimų dalytojai

Dievas prižadėjo palaiminti Abraomą, išaukštinti ir padaryti „didį“ jo vardą dėl vienos priežasties – kad jis būtų palaiminimas kitiems. Jėzus savo mokinius mokė būti palaiminimo dalytojais, pirmiesiems atsiliepti į poreikius. Kaip tik todėl Viešpats labai dažnai leisdavo jiems dalyvauti stebuklo procese. Taip Jėzus mokydavo, lavindavo juos. Tądien, kai buvo pamaitinti penki tūkstančiai, pagausėjimo stebuklas įvyko tą akimirką, kai duona ir žuvis buvo dalijama iš mokinių rankų. Jėzus buvo šaltinis, o jie – dalytojai (žr. Mato 14, 13–21). Dievas ir tave ragina būti dalytoju. Kartais neatpažįstame savo palaiminimo, nes jis į mūsų gyvenimą ateina sėklytės pavidalu, todėl mes prieiname prie klaidingos išvados, kad neturime to, ko reikia. Bet neskubėkime taip vertinti. Jėzus pasakė: Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo (Morkaus 4, 26–29). Atkreipk dėmesį į žodžius: [...] sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant. Užuot klausinėjęs „Kaip Dievas gali mane naudoti?“, verčiau apsidairyk ir pastebėk aplinkinių poreikius. Tu turi tai, ką Dievas gali panaudoti. Kai Viešpats tai palaimins, ir pats nustebsi pamatęs atsiskleidžiantį savo potencialą. Duonos ir žuvies padauginimo stebuklas prasidėjo nuo to, kad kažkuris iš mokinių pasakė: „Tuos žmones reikėtų pamaitinti.“ Štai tada mokiniai ir pamatė, kad Jėzus gali panaudoti, ką jie turi, net jei tai atrodo labai menka.