Dievotumas užgimsta iš Dievo malonės

Ką atsakyti tiems, kas tvirtina, kad per daug kalbų apie Dievo malonę verčia žmones manyti, jog jiems leidžiama nusidėti? Tokiems derėtų parodyti, kas apie tai parašyta Dievo Žodyje. O jis skelbia: Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? (Romiečiams 6, 1–2). Čia derėtų atkreipti dėmesį į žodžius „mirę nuodėmei“. Maitindamas ir stiprindamas naująją prigimtį aptiksi, kad senoji, nebegaudama peno, pradeda silpti ir merdėti. Pradedi mažiau sukti galvą dėl savęs ir vis dažniau žiūri, kaip įtikti Dievui. Paulius rašo: Kristaus meilė valdo mus... (2 Korintiečiams 5, 14). Paulių vertė paklusti ne baimė netekti išgelbėjimo, o veikiau atliepis į Dievo malonę, kurią buvo gavęs. Jis sako: [...] pasaulis man yra nukryžiuotas, ir aš – pasauliui (Galatams 6, 14).

Graikiškame originale šioje eilutėje pavartotas žodis kosmos, kuris reiškia „tvarka“. Dievo malonės apreiškimo apšviestas Paulius nustojo žavėtis šio pasaulio tvarka, o ir pats tapo pasauliui nebepriimtinas. Teisingai ir deramai suprasta Dievo malonė ne užkerta kelią dievotumui, o priešingai – išaugina jo vis daugiau. Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams (Titui 2, 11–14).