Dvasinės raidos sutrikimai (1)

Kreipdamasis į ankstyvąją bažnyčią apaštalas Paulius rašo: „Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5, 11–14). Kartais vaikams sutrinka raida arba vystymasis. Vienas pirmųjų požymių, kad vaikas yra sveikas ir augantis, yra tai, kad jo nebereikia maitinti iš buteliuko ar smulkinti maisto ir šaukšteliu dėti į burnytę. Aišku, gal jam ir toliau labiau prie širdies šokoladas negu morkos, bet galbūt jis bent jau supranta, kodėl morkas graužti geriau. Jei vienintelis kartas, kai gauni dvasinio peno, yra sekmadienio pamaldos, nesistebėk, kad neturi tikėjimo pamatyti, kaip Dievas atsako į maldas, stiprybės atsispirti pagundai, nejauti Dievo vedimo savo gyvenime. Kaip manai, kiek ilgai temptum, jeigu valgytum vos kartą per savaitę? Jobas sakė: „[...] branginau širdyje jo žodžius [labiau už būtiną maistą]“ (Jobo 23, 12; papildyta NKJV). Dovydas sakė: „Kokie malonūs tavo žodžiai mano gomuriui, saldesni už medų mano burnai!“ (Psalmynas 119, 103). Jeremijas rašė: „Gavęs tavo žodžius, juos ryte prarijau; tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jeremijo 15, 16). Norint augti ir vystytis dvasiškai, reikalingas „kietas maistas“, t. y. Dievo Žodis (žr. Hebrajams 5, 14).

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.