Dvasiniai, bet ir vis dar kūniški

Tapęs krikščioniu aptinki, kad dalis tavęs tikrai nori pradėti gyventi atnaujintą gyvenimą (žr. Romiečiams 6, 4). Tačiau kita dalis linkusi „rūpintis kūno reikalais“ (Romiečiams 8, 5). Žinok, kad taip ir pasiliktum prie tų kūno reikalų, jei ne Dievo Dvasia, apsigyvenusi tavo susiskaldžiusiuose „namuose“. Ji dejuoja, kai tu elgiesi ne pagal Jo valią, ir meta tau iššūkį Dievo Žodžiu (žr. Jono 16, 7–14). Kodėl taip yra? Todėl kad nauja širdis gyvena sename kūne. Štai vienas autorius rašo: „Kai atėjau pas Kristų, maniau, kad kiti seniausiai pasiekę tam tikrą šventumo lygį, kuris mane kažkaip, matyt, aplenkė. Su dideliu užsidegimu puoliau kovoti su savo kūniškumu. Tada nesupratau, kad viskam, kas yra gimę, lemta augti. Tikėjausi staigios, visa apimančios metamorfozės, kuri paverstų mane tokiu žmogumi, kurį Dievas iš tikrųjų mylėtų. Šiandien jau suprantu, kad Jo meilė nepriklauso nuo mano nuopelnų (jei elgiuosi teisingai, Jis mane myli, o jei ne, tai nemyli).“ Dievas nenori matyti tavo nuosavo teisuoliškumo. Biblijoje skaitome: Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos (Filipiečiams 1, 6). Paulius rašo: [...] mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas (Galatams 4, 19). Vienas Dievas žino, ko prireiks, kad pagaliau tavyje išryškėtų tave išgelbėjęs Kristus. Kiekvienas keliaujame savo keliu, savo žingsniu, bet mūsų tikslas tas pats: vis labiau panašėti į savo dangiškąjį Tėvą. O to be Dievo pagalbos tikrai nenutiks, todėl leiskime Jam dirbti savo darbą. Toliau kasdien vaikščiok su Juo, kaip tą darė Kristus.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.