Dvasinis augimas – ne individualus, o visos bendruomenės reikalas

Psalmininkas gieda: „Kaip džiaugiausi, kai buvo pasakyta: „Eime į VIEŠPATIES Namus!““ (Psalmynas 122, 1). O koks jausmas tave apima pagalvojus apie Dievo namus? Ar jautiesi panašiai kaip Dovydas? Kodėl? Paulius rašo: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“ (Efeziečiams 2, 19–22, papildyta MSG). Būna akimirkų, kai būtina pabūti vienumoje su Dievu, pasimelsti asmeniškai. Tačiau būna ir toks laikas, kai ieškomų atsakymų sulauki pasilikdamas Dievo žmonių būryje. Dievas galingai apsireiškia tada, kai į vieną vietą susiburia Dvasios pilni tikintieji, kartu garbina Viešpatį, moko, drąsina vienas kitą ir patarnauja vienas kitam. Pasilikdamas Dievo artume, girdėdamas skelbiamą Žodį ir bendraudamas su broliais bei seserimis Kristuje kiekvienas tikintysis auga dvasiškai. Kaskart, kai susitinki su kitais Kristaus kūno nariais, sustiprėja tas jausmas, kad esi laiminčioje komandoje. Vienam pačiam būtų sunkoka dėl to švęsti ir džiūgauti. Juk kai atsiranda proga ką nors švęsti, tu sukvieti būrį bičiulių, kad galėtum pasidalyti savo džiaugsmu, tiesa? Jėzus taip džiaugiasi savo pergale ant Kryžiaus, kad kiekvieną mielą savaitę suburia mus kartu tai atšvęsti. O šventė – visai kaip ir dvasinis augimas – yra ne individualus, o visos bendruomenės reikalas.

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.