Gręžtis į Dievą niekada ne vėlu

Galbūt tu klausi: „Ar man dar nė vėlu ko nors sulaukti iš Dievo? Ar Jis dar gali mane pakeisti ir per mane ką nors nuveikti?“ Atsakysiu: Dievui niekada ne vėlu! Rašte skaitome apie tai, kaip Dievas pakėlė net ir tamsią praeitį turėjusius žmones nuveikti didelių žygdarbių. Štai Viešpats naudojo Mozę, žmogžudį, hebrajų vergams išlaisvinti. Jokūbą, sukčių ir apgaviką, Jis naudojo, norėdamas ištesėti Abraomui kadaise duotą pažadą. Jis net paleistuvei Rahabai leido atsidurti giminėje, iš kurios po daugel amžių kilo Mesijas. Jei Dievas atpirko tokius žmones, Jis gali atpirkti, pakelti naujam gyvenimui ir tave! Nesileisk sustabdomas tave nualinusios tamsios praeities. Verčiau leiskis Dievo išvaduojamas ir gyvenk laisvėje. Palūžęs, nuodėmingų veiksmų nualintas žmogus, kuriam atsiveria akys, pamato tikrovę, Jėzaus apibūdinamą tokiais žodžiais: „[…] nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jono 15, 5). Palūžęs žmogus, suvokiantis visišką savo bejėgystę ir neviltį, visas viltis sudeda į Dievą ir pripažįsta Jį jėga, su kuria reikia skaitytis. Matyti šviesią ateitį, dairantis į juodas praeities klaidas, lygiai taip pat sunku, kaip vairuoti automobilį be paliovos žiūrint tik į galinio vaizdo veidrodėlį. Į jį reikia užmesti akį tik retkarčiais, bet jei tenai sutelksi visą dėmesį, nukentėsi ne tik pats, bet ir šalia esantys. Priekinis stiklas kur kas platesnis nei galinio vaizdo veidrodėlis. Jis rodo, kur būsi, o ne kur jau pabuvai. Žiūrėk į priekį! Kai gręžiesi į Dievą, Jis atleidžia, atstato, atkuria ir pradeda naudoti tave savo tikslams. Kadaise pranašo lūpomis Viešpats kalbėjo: „Mačiau, kuriuo keliu jis eina, bet pagydysiu jį ir nuvesiu, gausiai paguosiu. Jo raudotojams aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! –sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“ (Izaijo 57, 18–19). Padrąsinimo žodis tau šiandien: Dievui niekada ne vėlu!